
Coliukė stebi judrią pievą: „Kokia laimė niekur neskubėti ir svajingai pasėdėti!“

Vaikystės takeliais – su vėjeliu ir be rankų!

Siūbuot, siūbuot - pamesti mintis, pažvelgt sielai į akis.

Labas, tenorėjau išgirsti tavo balsą ir palinkėt saldžių sapnų.

Ploktštelei sekant šlamančias dainas, nejučiomis aplanko tūkstantis ir vienas prisiminimas.

Ant žirnio užmigti, pasirodo, vieni juokai – kaip akis sumerkti, kai karalaitis širdy?!

Kiekvienoje nesekmėje telkšo naujas nuotykis.

Mėgaudamasi rudeninio oro gaiva Onutė kieme pamažėle griebia lapus ir jaučia, kaip su kiekvienu mostu skaidrėja mintys.







