Coliukė stebi judrią pievą: „Kokia laimė niekur neskubėti ir svajingai pasėdėti!“
Vaikystės takeliais – su vėjeliu ir be rankų!
Siūbuot, siūbuot - pamesti mintis, pažvelgt sielai į akis.
Labas, tenorėjau išgirsti tavo balsą ir palinkėt saldžių sapnų.
Ploktštelei sekant šlamančias dainas, nejučiomis aplanko tūkstantis ir vienas prisiminimas.
Ant žirnio užmigti, pasirodo, vieni juokai – kaip akis sumerkti, kai karalaitis širdy?!
Kiekvienoje nesekmėje telkšo naujas nuotykis.
Mėgaudamasi rudeninio oro gaiva Onutė kieme pamažėle griebia lapus ir jaučia, kaip su kiekvienu mostu skaidrėja mintys.
